Naujo J.Slovackio dramų vertimo pristatymas

Yra du lenkų literatūros poetai pranašai, glaudžiai susiję su Lietuva, be kurių tiesiog neįsivaizduojama lenkų literatūra – Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis. Pirmasis plačiai žinomas ir gausiai verčiamas į lietuvių kalbą, tuo tarpu antrasis – lietuvių skaitytojams beveik negirdėtas, – šiais pastebėjimais Jašiūnų Balinskių dvaro sodybos rūmų vedėjas K.Karpič pradėjo renginį, skirtą naujo J.Slovackio kūrinių vertimo pristatymui. Šį aplaidumą buvo bandoma ištaisyti šiandien Jašiūnų rūmuose. Neseniai profesorės Reginos Koženiauskienės išversti J. Slovackio kūriniai „Mindaugas, Lietuvos karalius“ ir „Kordianas“ sugulė į naujai išleistą knygą, kurią pristatėme Jašiūnų dvare – vietoje, tiesiogiai susijusioje su garsiuoju poetu. Dvaro vedėjas K.Karpič bei atvykę svečiai: leidyklos „Slinktys“ vadovas J.Žitkauskas, Vilniaus universiteto bibliotekos A.Mickevičiaus muziejaus vyresnioji muziejininkė A.Dzisievič – dalinosi savo džiaugsmu kalbėdami apie J.Slovackio kūrybos vertimą. Pasirodo, jog poezijos vertimų būta nedaug ir daugiausia atliktų XX a. pirmoje pusėje. Tiesa, tragediją „Mindaugas, Lietuvos karalius“ jau buvo išvertęs Vincas Kudirka, tačiau „Kordiano“ vertimas dienos šviesą išvydo tik dabar.

Jašiūnų M. Balinskio gimnazijos IIIG ir IVG klasių moksleiviai kartu su Jašiūnų „Aušros“ gimnazijos mokiniais, skaitydami šių dviejų dramų ištraukas, priartino klausytojus prie J. Slovackio kūrybos tiek lenkų, tiek lietuvių kalbomis. Pirmos dramos pasirinktos ištraukos atskleidė kovą tarp valdžios siekio ir moralinių vertybių, tarp valstybės sukūrimo idėjos ir asmeninės sąžinės. Antros dramos fragmentai tapo aliuzija į paties Juliaus Slovackio ir jo mylimosios Liudvikos Sniadeckytės išgyvenimus, kurie kadaise rutuliavosi būtent šių istorinių Jašiūnų rūmų aplinkoje. Renginį papuošė profesionalių aktorių – Mindaugo Valiuko ir Lukašo Kolpako – skaitomos dramų ištraukos. Intonacijos, žodžio skambesys, artistiška povyza sužavėjo klausytojus ir leido pasinerti į kūrinio atmosferą.

Kartu su mokytoja Andžela Dailidko džiaugėmės, kad skaitymo tradicija neišnyksta, kad knyga rankoje vis dar puošia ir praturtina žmogų bei jo sielą. Smagu žinoti, kad parašytas tekstas gali skambėti garsiai ne tik mokyklos klasėje, bet ir Jašiūnų dvaro rūmuose. Lai ši tradicija gyvuoja dar ilgai, lai ji skatina skaityti ir tuos, kam knyga dar nėra atrasta draugė, atverianti naujus pasaulius ir praturtinanti žmogaus dvasią.

Lietuvių kalbos mokytoja L.Mickevič-Ozarovska