Paskaita apie Romantizmo epochą

Vasario 4 dieną IIG ir IIIG klasių mokiniai turėjo išskirtinę galimybę pasiklausyti paskaitos apie Romantizmo epochą, vykusios Jašiūnų Balinskių rūmuose. Čia savo įžvalgomis ir žiniomis dalijosi Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekos atstovai. Rūmų vedėjas K. Karpič atkreipė dėmesį, kad Jašiūnų rūmai, kuriuose kadaise gyveno ir dirbo garsūs mokslininkai, ypač J. Sniadeckis, istoriškai buvo labiau linkę į racionalų mąstymą ir dažnai kritiškai vertino romantikus. Vis dėlto jis pabrėžė, jog bibliotekos atstovai gali visiškai laisvai išsakyti savo mintis ir drąsiai ginti romantizmo idėjas. Renginio moderatorius, istorikas L. Janulevičius, diskusiją pradėjo intriguojančiu klausimu: ar Adomas Mickevičius ir jo mylimoji Marylė galėjo būti kartu? Istorikas E. Budrys svarstė, kad toks scenarijus vargu ar būtų buvęs įmanomas, nes romantikai tai jausmų žmonės. Jų jausmai nėra statiški, jie kinta, auga, kunkuliuoja tarsi modelinas. Tuo tarpu šeimyninis gyvenimas, paremtas pareigomis, taisyklėmis ir stabilumu, labiau būdingas Švietimo epochai, kur viskas aiškiai apibrėžta ir reglamentuota. Romantizmui tokia tvarka svetima, čia jausmai turi laisvai skleistis, o ne būti suvaržyti. Literatūrologė I. Bartkuvienė pabrėžė pagrindinius romantizmo bruožus: jausmų proveržį, laisvės troškimą, gamtos adoravimą ir liaudies kūrybos motyvų iškėlimą. K. Rudaitė atskleidė, kuo ypatinga Romantizmo epochos dailė. Anot jos, čia „pirmu smuiku griežia vaizduotė“, leidžianti menininkams peržengti realybės ribas. Filosofė I. Strauskaitė priminė, kad romantizmas nėra tik atskira istorinė epocha, jis persmelkia įvairias gyvenimo sritis, jas papildo ir nuspalvina romantinėmis idėjomis. Lektoriai taip pat akcentavo svarbius istorinius įvykius, nulėmusius romantikų pasaulėžiūrą, ypač Prancūzijos revoliuciją, pakeitusią tautų likimus. Tėvynės praradimas, ilgesys ir nuolatinė kova skatino menininkus reflektuoti, maištauti ir aktyviai dalyvauti visuomeniniuose procesuose. Neatsitiktinai romantizmo mene dažnai sutinkamas klajūno įvaizdis, nuolat ieškančio prarastų namų.

Nuoširdžiai dėkojame visiems lektoriams ir Balinskių rūmų vedėjui už turiningas mintis ir įžvalgas, kurios skatina reflektuoti, samprotauti ir asmeniškai bręsti.

Lietuvių kalbos mokytoja Lucija Mickevič-Ozarovska